ifmi

Siandienos “Lietuvos ryto” priedo “MES” straipsnis

// July 19th, 2006 // bangkok

BE SIENŲ

MES skrendam į Tailandą!

Kokio dydžio plaktukas stukteli į galvą, jei susikraunate lagaminus ir
trumpai pamojavę namų pirkios dūmams, išrūkstate į svečių šalių tolius.
Ir ne į Londoną, į kurį lietuviai važiuoja tik rankšluostį “Maximos”
maišelyje susilankstę. Kaip turi pavažiuoti stogas, kad savo noru
išvažiuotum į Tailandą? Gyventi.

Išlydėdami į Tailando sostinę Bankoką Jevgenijų Dmitrijevą (kurį visi
vadina tiesiog Ženia), kaip mafijos broliai paplekšnojome per petį ir
tarstelėjome: “žiūrėk, kad ant transvestitų neužsirautum”. Krizenome,
nes išgirdus šios egzotiškos šalies pavadinimą, vaizduotėje visų pirma
iškyla vyrai, burtų lazdelės pagalba atsibundantys tokia moteriška
krūtine, kad kojų pirštus sunkiai įžvelgia.

Ženia išvažiavo tikrai ne į moterį reinkarnuotis. O animacinio serialo
“Candy Candy” scenarijaus vertų tikslų vedinas — vietiniams vaikučiams
anglų kalbą į galvas kalti. Praėjo daugiau nei mėnuo, ir MES
nusprendėme, kad pats laikas nusiųsti Ženiai pašto karvelį.

Kad patikrintų, ar nuo ryžių akys nesusiaurėjo, ar netaria žodžio
“cepelinai” su rytietišku akcentu, o iš tiesų smalsaujame: gal ir MUMS
verta ten nuvažiuoti?

Varlė keliauninkė

Trumpai susipažinkime:  Ženios mama ukrainietė, tėtis — rusas. Gimęs
kažkur Sibiro platybėse, vaikinas nuo pat mažų dienų įprato trankytis po
pasaulį. Kol neatsitrenkė į Panevėžio miesto rodyklę, baigė ten mokyklą,
pūtė birbynę liaudies ir šokių ansamblyje “Pynymėlis”, žodžiu,
internacionaliai gyveno.

Pasimokė Vytauto Didžiojo universitete informatikos (P.S.nemotyvuodamas
sako “niekas ten nestokit”), dirbo šokius tokius darbus, kol kartą
internete į akis neįsmigo darbo pasiūlymas Tailande. “Ieškojo mokytojų,
tačiau mano draugai ėmė gąsdinti, kad, žiūrėk, tiesiog pritvos ir tavo
organus parduos”, — juokiasi Ženia.

Neblogi draugai. Vaikinas susiriesdamas pasakoja, kad į atsisveikinimo
vakarėlį net šaldytų žarnų atnešė: atsargai, jei kas nutiks. Ženios
žarnos kol kas saugiai kliunksi pilve jam linguojant Bankoko gatvėmis,
taigi pavojaus nėra.

Tik išlipus į lėktuvo, būsimas tailandietis suprato du dalykus: reikės
priprasti prie nežmoniško karščio (Ženia, čia, Lietuvoje, tikrai ne
prasčiau!) ir prie to, kad visi spokso į tave kaip į marsietį.

MES stebimės, o keliautojas aiškina: “Bankoke gyvenu gyvenimą ne iš
turistinių lankstinukų. Vietiniams esu keistenybė, vaikai mokykloje
žnaibo, liečia — matyt, tas pats, kas Tarybų laikais juodaodį
gatvėje sutikti”.

Vaikučiai

Ženia juokiasi, kad “užpuolus vaikučių — skėrių būriui”, tenka imtis
tam tikrų kūno vietų apsaugos priemonių: “stovi kaip stulpas, viena
ranka prisidengi brangiausią dalyką, kita — jiems rankas spaudai. Dar
gali atsisėsti ant žemės, tada visas pulkas apie tave “čiunga čianga”
šoka”. Supratome, kad tikrai smagu.

Iš pradžių Ženia 8 — 12 metų vaikus mokė tarti savo vardą, dainuoti
daineles ir pasakojo, kad toli už jūrų marių yra šalis, kuri Lietuva
vadinasi. “Visi Lietuvos mokytojai, džiaukitės savo auklėtiniais!”, –
kaip namų išsiilgęs šuo stūgauja vaikinas ir MES suprantame, kad kažkas
negerai.

Pasirodo, tie vaikučiai nelabai mokytis nori. “Kremta anglų jau kokius
penkerius metus, o nežino, ką reiškia žodžiai read, speak”, — Ženiai ne
kartą sviro rankos. Tiesa, jis priduria, kad iš mokytojų reikalaujama ne
tiek daug: kad vaikai angliškai kalbėti nesivaržytų. Įdomu, o keiktis
tarptautiniais angliškais žodžiais taip pat varžosi?

Penktadieniais po pedagogiška Ženios pąžastimi patenka ir 3 — 5 m.
vaikai, o MES kikename į kumštį: savo gyvenimo apraše galės brūkštelti
“vaikų darželio auklėtojas”.

Nežinia, ar susižavėjimo ar panikos apimtas, vaikinas pasakoja: “Čia
nieko nepalieka antriems metams, nerašo blogų pažymių. 80 proc. vaikų
galvoja, kad mokykla skirta pažaisti, susitikti su draugais, o mokytojai
– dėdės ir tetos, kurie liežuviu mala visiškai neįdomius dalykus”.
Įtariame, kad po šio sakinio daugelis MŪSŲ moksleivių svajos, kaip
emigruoti į tailandietišką mokyklą…

Kiek kainuoja batai?

Ne, MES ne apie tuos batus, į kuriuos kasdien įsispiriate. Batai –
Tailando valiuta. 1 litukas — 14 batukų. MES domimės uždarbiu, o Ženia
tarsteli: “oi, jūs, lietuviai…Žinoma, svarbiausia, ar kokį pinigą gerą
užkali”. Aišku, kad svarbu, juk ne vien dėl karščio ir piršto dydžio
tarakonų į Tailandą trenkeisi?

Su batais MES nedraugaujame, taigi skaičiuokime lietuviškai.  Anot
Ženios, paprasti vietiniai žmogeliai į pinigines per mėnesį susišluoja
apie 350 lt. Užsieniečių, dirbančių kalbų mokytojais, atlyginimas
dažniausiai siekia apie 2000 lt. MES jau raukomės, o Ženia skuba
pridurti: “yra ir tokių, kurie apie 5000 lt uždirba, čia priklauso nuo
to, kaip prasimuši”.

Vaikinas neapsiriboja vien darbu mokykloje, laisvu metu tiesiog sėdi ir
aplink susirinkusiems angliškai pasakėles seka.  Apie bulves, kurių
Bankoke vietiniai nevalgo, apie trečią brolį Joną, kurs išskrido į
dausas… Žodžiu, kalba ir pinigėliai į kišenę byra.

Ženia sako, kad Tailande viskas “tik truputį pigiau”. Tačiau taupiai
gyvenant, per dieną gali išleisti apie 10 lt (tris kartus pavalgyti ir
atsigerti), tačiau jei nori alaus įkalti, į kino teatrą užsukti ir
pasitusinti, gali prireikti ir 35 litų per dieną. MUMS tuoj prasidės
depresija: juk išėję pasisėdėti mieste, kaskart pasigendame 50 lt…

Vaikinas giria tailandietišką alų. Jis pardavinėjamas didesniuose, 640
ml., buteliuose ir kainuoja nuo 2 iki 5 lt. Ženia, sako, kad be alaus
porcijos sunkiai sekasi užmigti ir MES spėjame, kur jis prašvilpia
didžiąją algos dalį…

Jei rimtai, MŪSŲ tailandietis gyvena vietinio gyvenimą už europietiškus
pinigus. “Valgau tose pačiose vietose kaip paprasti žmonės, renkuosi ne
turistų, o studentiškus barus. Žodžiu, pats tampu vietiniu
tailandiečiu”.

Kasdienybė Bankoke

Triukšmas, kamščiai, karštis, 11 milijonų žmonių, susigrūdusių į
skruzdėlyną teritorijoje, mažesnėje nei Vilnius ir Kaunas kartu
sudėjus. “Bet gyveni ir taikaisi”, — optimistiškai šypsosi Ženia.
Nepasakysime nieko nauja: tikram vyrui trūksta tikro lietuviško maisto
ir merginų.

“Kartą vietinio paklausiau: jei nebūtų ryžių ir makaronų, ką
tailandietiško galėtumėte pagaminti? Jis nusišypsojo, kad šiuo klausimu
nuo nuomonės susilaikys”, — virtuvę vertina Ženia. Jis tarakonų ir
kitų vabalų nevalgo ir nežada ragauti. Dar sako, kad skrandžio invalidai
čia ras ir neaštraus maisto.

Žinia, Tailando soste sėdi ne prezidentas, o tikras karalius, kuris
rankos mostais gyvenimą tarsi eismą reguliuoja. MES buvome šokiruoti,
kai Ženia prisiminė: “nuėjau į kiną, užgęsus ekrano šviesoms visi
atsistoja, nes prieš filmą rodo dokumentines scenas iš karaliaus
gyvenimo”.

Vaikinas skuba užčiaupti atsivėrusias srėbtuves:  “visi karalių
nuoširdžiai myli, gerbia ir su siaubu laukia tos dienos, kai į sostą
atsisės jo sūnus”. Kodėl? Nes neva sūnelis yra tikras tironas,
švaistantis pinigus lošimams ir merginoms.

Kokio dydžio tailandiečių krūtinės?

O merginos… Kai Ženia sako “A, B ir beveik jokių C”, jis tikrai
nešneka apie raides, kurias jau išmoko tailandiečių vaikai. Taaaip, tik
išvažiavęs iš namų, suprato, kad Lietuvoje krūtinių derlius tikrai
gausesnis nei Azijoje.

“Jei pamatai moterį C dydžio krūtine, ji garantuotai bus užsienietė. Jei
vis dėl to vietinė, tai pasirodys perkopusi per keturiasdešimt, baisesnė
už gyvenimą arba svers 100 kg”, — aiškina Ženia. O MES įtariai žiūrime,
iš kur jis tuos dydžius taip gerai išmano. Gal Lietuvoje ir apatinių
drabužių parduotuvėje padirbėti spėjai, a?

Žodžiu, merginos Tailande smulkios, ir ieškantiems meilės nuotykių,
derėtų įvertinti skonio idealus.  “Tačiau vietiniams kaulėtos panelės
patinka, taigi čia mano subjektyvus nepasitenkinimas”, — šypsosi
vaikinas. Staiga MES prisimename kelionės pradžioje Ženiai mestą
palinkėjimą. Gal netyčia sutikai kokią galinga krūtine, bet ne visai
moterį?

Transvestitai, Ženios žiniomis, būriuojasi turistų pamėgtose vietose ir
juos beveik visada gali atpažinti. Vaikinas nutyli apie tuos atvejus,
netelpančius į “beveik” rubriką, ir vardina: “iš pradžių pamatai vyrišką
žandikaulį, tada žvilgteli į rankas, ir aišku”.

Ženia susidarė įspūdį, kad taupyti lyties keitimo operacijai
Tailande taip pat įprasta, kaip svajoti apie būsimą profesiją. “Jau
mokyklose gali pastebėti berniukus, kurie nešiojasi veidrodėlius ir
bendrauja vien su mergaitėmis”.

Prie vieno mokytojo buvo pribėgęs berniukas šaukdamas:  “teacher, I want
to be a girl!”  Interpretuojame lietuviškai:  “mokytojau, padaryk mane
pana!”. Na, ne visai taip, tačiau, kaip matote, reikšti tokius norus
normalu kaip daugybos lentelę užsimerkus išpyškinti.

Tie, kurie perskaitę šią istoriją, vis dar nori paklausti Ženios, kurių
velnių jis ten trenkėsi, lyg ir turėtų sulaukti atsakymo.  “Ką aš čia
veikiu?  Tikriausiai ir pats tiksliai nežinau.  Gal tiesiog noriu
pamatyti pasaulį… Kai gyveni Lietuvoje, matai ir žinai tikrai nedaug.
Ir nors visų, likusių namie, labai ilgiuosi, čia pamatau ir patiriu kur
kas daugiau, nei galėjau pagalvoti”.

MES dedame tašką: kelionei reikia subręsti. Plačiąja prasme. MES dar
nesubrendome, todėl tiesiog šiltai spaudžiame Ženiai ranką ir mirksime
kaire akimi. Kas žino, gal kada susimatysime…Bankoke.

Truputį pavydėjo Andrė Jarutytė